Pardavinėdama mašiną verkiau, pačiai nesuvokiant kodėl, gal todėl, kad aš laukdamasi Domuko surinkau ją iš dalių nes parsivežėm iš Vokietijos visą sumaltą.. Nors aš visada nuo mažens viską taisydavau namie.. Daugiausiai dėmesio sulaukė senovinis sukamas telefonas, kuris aišku suduždavo man susinervinus del kokių nors priežaščių, dažnai reikėdavo varžtą įsukti kokį kai mama paprašydavo arba tiesiog eidavau pas tėtį į rūsį ir kaldavau vinukus.. Man labai patiko vyriški darbai, o ypač kaip kažka padarius buvo matyti rezultatas.. Tėtis dirbdavo staliumi, tai man esant galimybei visada važiuodavau jam padėti ir jis visada man leisdavo sukalti visus vinukus i plokštę kuri dengia spintos nugarą, o tada ir būdavo darbas pabaigtas. Mamai namie reikėjo dažnai kažka padėti, nes tėtis namie nedarydavo nieko, tai aš aišku būdavau pirma pagalbon ir man visada pavykdavo puikiai.
Į Londoną važiavau pas Ričiardą, Dominyko tėvą ir mano sugyventinį, nes mes dar nebuvom susituokę, nors aš beje labai šito statuso visada troškau ir ne kartą buvau planavusi vestuves, bet kurios dėl pinigų stygiaus niekada ir neįvyko. Visada nusikeldavo vėliau ir vėliau. Jis mūsų su sūnumi labai laukė atvykstant nes buvo išvykęs jau keletą mėnesių. Aišku jam bebūnant Londone mes susibarę buvom keletą kartų ir aš visada jam galiausiai atleisdavau. Mane tai trikdė, bet pyktis greitai praeidavo, visada siekdavau išsiaiškinti santykius, kartais turbūt but buvę geriau absieiti ir be to. Mus pasitiko Ričiardas su draugu nes pats buvo su geru alkoholio kvapu, pasirodo, kad kažkur iš vakaro baliavojo kaip ir daugumas lietuvaičių draugų gyvenančių Londone taip ir jisai leido savaitgalį. Visi tuo metu dirbo sunkius darbus, o savaitgaliais susirinkdavo linksmintis. Progų būdavo ar ne, bet scenarijus buvo aiškus kiekvienam savaitgaliui, kad bus svečių ir alkoholio. Aš dažnai gamindavau valgyti, Ryčkos draugams labai patikdavo kaip aš gaminu, o man aišku buvo labai malonu kaip mane giria, todėl stengdavausi kiekvieną kartą padaryti kažką įdomiau.
Atvažiavau į gan erdvų namą, jis atrodė erdvus palyginus su mamos vieno kambario buteliu, kuriame gyvenome Lietuvoje. Name nuomavomės tik vieną kambarį iš keturių ir gyvenome kartu su dar viena pora ir vienu jaunu vyriškiu. Dalintis reikėjo vonia, virtuve ir salionu, bet tai yra normalu atvykėliams. Namas pasirodė labai keistas, visokiom ryškiom spalvom išdažytas, bet pamačius miegamojo dizainą pranoko viską. Tai buvo du ant dviejų kvadratų kambarys, tamsiai raudonos spalvos, su sienine spynta, geležine balta lova su kažkokias rėmais ir tokiom kaip užuolaidom apkabinti aplink, vos praeinamu praėjimu aplink ir lempa įdeta į lubas tokia kaip ligoninese.. Čia ir prasidėjo mano gyvenimas Londone..
Buvo įdomu, seni draugai, nes jų buvo daug išvykę jau anksčiau nei mes, nerealaus grožio miestas primenantis pasakų karalystę. Neapsakomas pasirinkimas maisto parduotuvėse, vaikų žaidimo aikštelės ir parkai, viskas man atrodė kaip kažkokiam filme ir niekada negalėjau patikėt, kad aš jau čia dalyvauju pati.
Kadangi atvykau gruodžio pradžioje, greitai atėjo kalėdos ir naujieji metai, šventėme visi kartu, susirinko daug draugų, susinešėm vaišes, buvo linksma, bet kalbėdama su šeima telefonu verkiau, kažkoks neapsakomas jausmas buvo buti taip toli nuo namų. Lyg ir laiminga, nes esu tokioje nerealioje vietoje, uzsienyje, bet tuo pačiu trūko jų.
Ryčka niekur nedirbo, man atvažiavus jau buvo išleisti visi musų mašinos pinigai ir prasidėjo skolų kaupimas. Susiradęs darbą greitai išeidavo, nes įprotis buvo gauti lengvus pinigus, todėl mes klimpome į skolas. Man susivokus, kad išeities kitos nėra aš nusprendžiau pradėti dirbti. Beje darbą susiradęs buvo gal tik du ar tris kartus. Susirasdavo kažkokių reikalų ir kartais parnešdavo pinigų arba daiktų. Daiktai nebuvo brangūs, bet visko ko reikėdavo būdavo, tokiu kaip namų apyvokos reikmių arba asmens hygienos priemonių niekada netrūko.
Man buvo 21-eri, anglų kalbos nemokėjau, galėjau sunkiai suprasti ką manęs prašo ar klausia žmogus sutiktas gatvėje, bet galėjau minimaliai susikalbėti. Darbą galėjau gauti tik valytojos, kuris jau net ir nebegązdino tuo metu, nors Lietuvoje buvau pabaigus medicinos mokslus ir įgyjus burnos hygienistės išsilavinimą įsidarbinau valytoja viešbutyje, iš pradžių tai man patiko ten, buvo tiesiog įdomu vaikščioti po visą viešbutį, apžiūrinėti kambarius, nes aš niekada nebuvau buvus jokiam viešbutyje prieš tai, darbuotojų valgykloje duodavo mums skaniai valgyti už dyką, galėdavai pasidaryti iš aparato kavos, buvo labai smagu, bet labai trumpą laiką kol apsipratau ir visos šitos gėrybės manęs perdaug nebedomino.
Buvo labai apmaudu, kad anksti ryte išeidama aš palieku mažiuką miegantį ir eidavau dirbti tikrai sunkų darbą už labai mažus pinigus, o Ryčka būdavo namie.. Prie viso to prasidėjo man baisinė alergija nuo chemikalų, mano rankos buvo visos nuėstos iki kraujų. Tiesiog žaizdos būdavo ant visų pirštų ir tarpupirščių. Burbėdavau jam, bet niekas nesikeitė, aš turėjau išlaikyti šeimą, nes būtumėm neturėję kaip sumokėti kambario nuomos, pavalgyti ir dar pradėti atidavinėti susikaupusias skolas. Verkdavau dirbdama, nes pradėjau dirbti papildomai antrą pamainą, kad gautumėm daugiau pinigų. Griždavau nusikalus kaip šuo nes reikėdavo sutvarkyti apie 20 ir daugiau kambarių norint gauti truputėli geresnę algą, visą tai reikejo atlikti labai puikiai ir greitai, nes po sutvarkymo eidavo prižiūrėtojos ir tikrindavo, baimė buvo, kad išmes iš darbo jeigu kas blogai. Domuką matydavau tik per išeigines dienas, nes anksti išeidama jį pabučiuodavau kol jis dar miegodavo ir vakare grįžus jis jau vėl miegodavo ir ji galėdavau apsikabinti tik pasilenkus prie lovytės kuri taip pat buvo geležinė išlankstoma laskraduškė. Buvo labai sunku, neapsakomai šlykštus jausmas nematyti kaip auga mano vaikas. Pykau ant viso gyvenimo, buvau labai nelaiminga, verkdavau pakeliui i darbą, darbe, grižtant ir niekas nesikeitė. Daug rūkiau ir tai mane nuramindavo. Savaitgaliais visi baliavodavo, tai buvo labai retas atvejis, kada nebūdavo išgertuvių, nu nors kaškiek išgerti būdavo įprasta. Maniškis knarkdavo išgėręs, reikėdavo net ausų kaištukus dėtis nes kitaip turėčiau eiti į darbą visiškai be miego, nes išgėrimai buvo dažni. Nekęsdavau jo girto, niekada nemėgau kaip jis geria, nors pati galėdavau prisilakti iki nežinia kiek, bet visada būdavo stabdis, kad yra mažius, jį visada užmigdydavau ir būdavo, kad dažnai prisijungdavau prie kompanijos, jei susirinkimas būdavo mūsų namuose.
Su Ričiardu mes tolom, nors ir taip ištikro mes niekada nebuvom artimi, tada pradėjau jo nekęsti, nors ant jo pykau jau nuo pat draugystės pradžios sužinojus, kad tik mums pradėjus susitikinėti jisai mane išdavė su kita panele Goda būdamas išvykęs į Švediją su reikalais. Reikalų pas jį būdavo daug, tik jie niekada nebuvo aiškūs.
Mūsų draugystė prasidejo kada as dar mokiausi mokykloje, visada turėjau berniukų dėmesio, nebuvau perdaug kažkuom ypatinga , bet visada buvau nuoširdi ir tai daug kam patikdavo. Tuo metu gyvenau su tėvu, mama jau buvo išsikrauščiusi su močiute gyventi į kitą rajoną, as pasilikau su juo kadangi nenorėjau keisti mokyklos, turėjau savo kambarį, draugus aplink ir galvojau, kad taip bus geriau. Įskaudinau mamą tada, kad pasirinkau tėtį, man nuo mažens buvo paskirtos tokios sunkios užduotys kada tėvai manipuliuodavo vienas prieš kitą. Gyvenau suaugusių gyvenimą anksčiau laiko, buvo pavesta daug užduočių ir namie buvau kaip tėvo sugyventinė, turejau daryti viską. Nuo skalbimo, kur beje skalbimo mašinos dar neturėjome, lyginimo, kurio labai nemėgau iki valgio darymo, namų tvarkymo ir visų kitų namų ruošos darbų. Ričiardas ir anksčiau man rodė simpatiją, atveždavo lauktuvių, pasiimdavo mane kai važiuodavo žaisti bilijardo ar šiaip kur su draugų kompanija. Gaudavau daug dėmesio, bet mes buvom draugai. Viena dieną aš pabėgau iš namų nes nebegalėjau pakęsti tėvo isterijų , tiksliau begalo išsigandau kuomet jisai išgėres grįžo namo ir išdaužė visus namus. Viską apvertė aukštyn kojom kas buvo po ranka virtuveje. Skrido virtuvėje viskas ant žemės, dužo indai, buvo daug garso ir tikrai galvojau, kad mane užmuš. Jisai ieškojo cigarečių kurias atseit mano draugai surūkė. Laimei atėjo kaimynai išgirdę triukšmą ir sakę esą iškvies policiją tai jis pasiemęs kaldrą išėjo miegoti į rusį, bet grįžęs manęs neberado. Tai buvo mano paskutinė diena kada aš gyvenau pas jį namuose. Tėvas mane mušdavo dažnai, labai bijodavau aš jo, stengdavausi taip laviruoti aplink, kad tik neužkliūčiau, bet visą laiką kažkas atsitikdavo ir aš gaudavau. Atsimenu kaip kažkada pasimerkus bliuskutę neišploviau tą pačią dieną tai kitą dieną jisai mano veidą ištrynė tame bliude su visom pamazgom. Buvo katastrofa, bet aš visada kaltinau save, kad as esu bloga. Džiugu buvo , kad as turėjau draugų, jie žinojo, kas pas mane dedasi namie, tai mane dažnai pasiimdavo arba as išeidavau miegoti pas kokią draugę, aišku tai privedė prie savarankiško gyvenimo, bet ir paskatino mane laisvai elgtis, pradėjau anksti rukyti, išgerinėti, bet tai buvo mano didžiausia laimė, nes as prisigėrus galėdavau atsipalaiduoti.. Būdavo smagu kada mes su draugėm prasikikendavom iki ryto. Tą dieną kada mano tėvas bušavojo pirmam kam aš paskambinau buvo Ryčka, aš žinojau, kad jisai mane išgelbės ir duos net i kailį tėvui jeigu reiks. Jisai atėjęs jau tėvo nerado, bet aš susirinkus kiek įmanoma daiktų išėjau pas jį miegoti ir daugiau negrįžau. Nakvojau pas draugę, pas tetą, pas visus, bet mamos nedrįsau paprašyti mane priimti. Žinojau, kad ją išdaviau pasirinkdama gyvenimą su tėvu, negalejau jai pažiūreti i akis. Daugiausiai laiko praleidau pas Ryčka namie, jisai gyveno su broliu ir tėvais dviejų kambarių butelyje. Visa šeima mane priemė ir buvo labai meilūs su manimi todėl aš ten gerai jaučiausi. Ryčka buvo labai mielas ir geras, nors meilė netryško per kraštus jisai greitai mane prisipratino.
Apie Guodą aš sužinojau kada tvarkiau namus pas Ryčka ir iš nuotraukų albumo netyčia išslydo jos nuotrauka, kada paklausiau kas čia tokia, net neabejodamas jis daug ką papasakojo apie ją ir patikino, kad šita istorija buvo gerokai prieš mane. Tuo metu aš patikėjau ir pamiršau, bet pamačius tą nuotrauką mane pervėrė kiaurai toks skausmingas jausmas ir niekada tas jausmas manęs nepaliko. Dažnai dar vis paklausdavau kažko apie ją, įsitikinti, kad jam ji neberūpi. Tiesa apie Guoda išlindo į paviršių gan greitai, pašnekėjus su kito draugo žmona Agne, visiškai atsitiktinai suvedėmė galus, kadangi ji šitoje draugų kompanijoje buvo daug metų prieš mane ji puikiai žinojo, kad jokios Guodos jis nepažinojo, o tuo labiau nedraugavo. Tada iškart supratau, kad jis kažką meluoja, tiesą tada reikėjo sužinoti betkokia kaina. Prasidėjo informacijos paieškos. Kažkas atsitiktinai prasitarė apie Guoda tarp kitko, kad tokia buvo kartu kuomet kalbėjo kažka apie Švediją, to ir užteko man, kad galėčiau daugiau ka sužinoti. Į Švediją daug kas važiuodavo rinkti mėlynių tuo metu, ką aš ir pati dariau vieną vasarą pabaigusi mokyklą, nes norėjau užsidirbti savų pinigų. Žinojau kur ieškoti informacijos, buvo daug pažįstamų kas tą kartą važiavo kartu. Prie viso to dar buvo labai lengva ištraukti žodį ir iš Ryčkos mamos, kuri tuo metu taip pat važiavo rinkti mėlynių. Pagavau ją ant žodžių, turėjau talentą tam, o gal tiesiog nuojauta man visada pranešdavo pirmiausiai.
Mes su Agne susiradome tą merginą, kas, beje, irgi buvo gan lengva, nes, kaip ir dažnai, susiklostė labai patogi situacija. Truputėli anksščiau, kada kabino (mergino) mane Ričiardas, o aš jį atstūmiau tą vakarą ir niekur nėjau kur jis mane kvietė, jis supykęs prie manęs paskambino draugui ir paprašė kaškokios panelės telefono numerio ir jį užsirašė laikinai pas mane į sąsiuvinio galą, kad baigęs pokalbį galėtu įsivesti į mobilų telefoną. Tas numeris ten visada ir buvo ir niekada man net nešovė mintis pasižiūrėti, nes man Ryčka išvis nerūpėjo, jisai buvo labai geras draugas ir tiek. O tada būtent ir atsiminiau, kad reikia patikrinti kas ten per numeris ir pamačius tiesiog išsižiojau. Ten buvo telefono numeris ir šalia net buvo parašytas jos vardas - Guoda. Viskas vyko kaip pagal scenarijų filme ir susiradusios Guoda susitarėm susitikti. Susitikome benzino kolonėleje, ji prašė viešoj vietoj, nes nežinojo kas jos laukia. Susitikusios žinojom, kad nereikia jos išgązdinti, pašnekėjome labai gražiai, netgi draugiškai ir susitarėm susitikti dar kartą pas Agnę namuose. Pamačius ją apsidžiaugiau nes ji buvo daug negražesnė už mane. Susitikę pas Agne namuose, Guoda atvažiavo su drauge, atlikome pilną terorizavimo seansą, per kurį dar išsiaiškinom, kad ir Agnės vyras buvo nuklydęs taip pat, tuo pačiu metu su ta kita jos drauge kuri atvažiavo kartu. Tos abi merginos buvo ištekėjusios todėl labai bijojo, kad tiesa neišlįstų ir papasakojo mums viską su smulkmenom, o mes pažadėjom, kad iki jų vyrų nedaeis. Mokėjom tai daryti, nes abi budavom labai dažnai vyriškoje kompanijoje ir iš jų buvom išmokę neeilinio leksikono ir manipuliacijų taktikos. Įrašinėjome pokalbį su paskolintu diktofonu, aišku slaptai, kad turėtumėme kokių nors įrodymų, nes Agnės vyras tuo metu sedėjo kalėjime Švedijoje. Viskas vyko kaip tikram tardymo įzoliatoriuje, ištardėme ir gavome pilną informaciją su smulkmenomis. Geriau nuo to nebuvo nei vienai, aišku, iš sielvarto tuo metu mes abi nerealiai prisigerėme, nes nei vieno, nei kito iš musiškiu Lietuvoje tuo metu nebuvo, nes Ryčka vėl buvo su reikalais Vokietijoje. Tada norėjau skrądžiai žemę prasmekti, nežinojau kas man darėsi, vairavau mašiną girta ir man buvo vienodai kas nutiks. Tada norėjau išeiti iš šito pasaulio, nes atrodė, kad daugiau nebėra man kur dėtis. Jam grįžus po ilgų diskusijų tada jis mane įtikino, kad čia tik pati pradžia draugystės, kad tarp ju nieko nebuvo, kad jis nieko nedarė ir niekada neprsisipažino, kad tarp jų buvo kažkas, įtikino, kad viskas bus toliau kitaip, atleidau, bet visada tai prikaišiojau ir niekada nepamiršau. Visada šita mintis kaip šmėkla sėdėjo mano galvoje, dažnai norėdavau atkeršyti ir pamiršti, bet to padaryti nepavyko niekada. Butent tuo metu, kada Londone pradėjau jo nekęsti, grįžo viskas atgal.
Jausmų nebuvo, budavo tik seksas išgėrus, bet vis tikinau save, kad tai praeis, kad tai laikina, mes esame šeima, atiduosime skolas ir gyvensime laimingai kažkada. Nors tuo metu iš tikrųjų nežinojau kas yra laimė, o tuo labiau kas yra šeima. Svajoti aš visada mėgdavau, man labai patikdavo svajoti, aš pasinerdavau į tą pasaulį ir galėdavau praleisti ten net keletą valandų, darydavau tai dažnai dirbdama, bet mūsų literatūroje yra daug patarlių ir patarimų, todėl visada save priversdavau liautis svajoti, nes žinodavau, kad tai niekada neišsipildys ir, kad tai tik svajonės. Svajodavau apie labai didelius dalykus ir viskas buvo prabangu. Didelė šeima, daug vaikų, dideli namai, savo nuosava klinika ir žinoma ištekėti... Užsivilkti baltą vestuvinę suknelę, tai buvo mano didžiausia svajonė nuo mažens, būti princese nors vieną dieną. Tėvukas kažkada buvo pasakęs, kad aš būsiu pati gražiausia nuotaka ir jis man nupirks suknelę, bet kada atėjo laikas man tekėti už savo isrinktojo, tėvukas net nemanė prisidėti prie vestuviu, jaučiausi eilinį kartą išduota. Gal tai buvo tėviška nuojauta, nes pinigų jis turėjo. Vaikysteje tėtį labai mylėjau, visada sakydavau, kad as tekėsiu už tėvelio ir žmonėms bandant mane perkalbėti, aš ant jų labai pykdavau. Tėtis užsiimdavo su manim kai aš buvau maža, jisai manau irgi mane mylėjo, nes buvau jam vienintelė, bet labiausiai mane mylėjo mano tėčio sesuo, mano krikšto mama. As ją vadindavau mamyte ir visada pas ją norėdavau važiuoti. Su ja mes praleisdavom daug laiko, ten jaučiausi labai saugi, ten buvo namai ir šiluma.
Praėjus pusei metų dirbant kambarine pradėjau kabintis toliau, pasirįžau, pereiti dirbti į geresnes pareigas viešbutyje, nors kalbos vis dar nemokėjau, nebuvo jos kur ir išmokti valant kambarius, pasiprašiau vienos pažįstamos merginos pagalbos, kad ji man padėtu gauti prižiūrėtojos darbą kitame viešbutyje. Aišku, gauti prižiuretojos darbą reikėjo išeiti į kitą viešbutį ir meluoti, kad aš jau senai dirbu prižiūrėtoja, ten reikėjo gana geros anglų kalbos, bet, kadangi per pažįstama merginą, su jos prašymais aš kažkokiu būdu ten praslydau ir gavau darbą. Meluoti aš mokėjau labai puikiai, tai nebuvo man problema visiškai, aišku, vėl gi buvo didelė baimė, kad mane išmes, nes supras, kad aš apsimelavusi ir kaip paklausdavo manęs ko nors aš niekada nesuprasdavau ir vėl visa stovėdavau kaip stabas, bet man visada pasisekdavo.
Naujame darbe, Hilton viešbutyje, Edgware rajone sutikau labai draugišką lietuvę panelę, kuri man labai daug padėjo ir aš isitvirtinau tame darbe. Tai buvo kažkokia nereali svajonė, tai buvo apdovanojimas už mano vargą, ten verkdavau iš laimės, kad man taip pasisekė ir kad man nebereikejo daugiau valyti kambarių. Aišku, pinigai buvo automatiškai didesni ir statusas buvo jau kaškiek gerbiamas.
Dirbdama kambarine praradusi buvau pasitikejimą savimi visiškai, tai buvo baisiausi mano gyvenimo metai, turbut baisesni, net už tą laiką, kaip keletą kartu kada neturėjome pinigų maistui gyvenant Lietuvoje. Įsidarbinusi prižiūrėtoja aš pradėjau atsigauti, pradėjau išlysti iš to baisaus ir tamsaus tunelio, bet musu santykiai nepagerėjo. Mes jau buvome prabuvę kartu apie keturis metus, aš neisivaizdavau kokie tie šeimos santykiai turi būti, nes mano tėvai niekada nebuvo kartu. Aš niekada neturejau šeimos pietų drauge, vakarienės ir mes niekada niekur nevažiuodavom visi kartu. Buvo baisu ir labai pavydu kaip matydavau per langa šeimas važiuojant kažkur kartu, tai būdavo mano gana dažnas užsiėmimas, sėdėti ant lango ir stebėti kas vyksta kieme. Gyvendavome labai aukštai, tai visas kiemas puikiai matydavosi kaip ant delno. Pas mus namie tėvai tik bardavosi, nes jie jau buvo išsiskyre senai, tik dėl mano su broliu laimės mes visi gyvenome viename bute, tėvai aukojosi norėdami mums gero, bet jie turėjo atskirus kambarius. Mama sunkiai dirbdavo, jos niekada nebudavo namie, mane augino močiutė, kurią aš begalo mylėjau. Brolis buvo vyresnis, tai jam priežiūros jau nebereikejo.
Nuo mažens kovojau, kovojau už viską, kas įmanoma, už teisybę, dėl berniukų dėmesio, visada norėjau atrodyti gražesnė nei kitos, visada įsiveldavau į kokias nors muštynes ar konfliktus. Gal todėl aš kovojau toliau ir darbe. Padirbusi tarp žmonių pramokau anglų kalbos, bet vistiek tai buvo minimalu, aš suprasdavau daugiau, nei galėdavau pasakyti.
Kaip ir nuo mažens pripratusi, taip ir darbe visada sėdėdavau prie lango, man patiko stebėti žmones, ypač Londone, kur veiksmas vyksta neapsakomu greičiu, viskas atrodė kaip filme, bet tai mane džiugino, nes aš jau buvau aukštose pareigose. Dažnai matydavau per langą medicinos centrą kitoje gatves pusėje ir atrodo, kad lyg bučiau pamiršusi jog turiu išsilavinimą svąjojau, kad kadanors gyvenime dirbčiau klinikoje.
Vieną dieną sugalvojau, kad aš galiu juk pabandyti. Aš galiu gal kažkaip kilti aukštyn, man šitas darbas gerai, bet noriu daugiau, noriu juk dirbti pagal savo specialybę. Nors tai atrodė dar viena mano svajonė, bet ta mintis manęs niekada neapleido.
No comments:
Post a Comment